Abstract: Mokslininkai sutinka, kad tapatumas yra kintantis pagal situaciją darinys, priklausomas nuo aplinkos. Kai aplinka yra traumuojanti, ji nutraukia stabilią individo gyvenimo tėkmę, pakeičia prisiimtus vaidmenis, nusistovėjusias vertybes, gyvenimo tikslus. Holokaustas buvo trauma, sutrikdžiusi žmonių kasdienį gyvenimą, privertusi iš naujo įvertinti save ir aplinką. Šiame darbe buvo nagrinėjama, kaip Holokausto sukelta trauma skatino keistis išgyvenusiųjų tapatumą karo metu, ir kokios yra ilgalaikės Holokausto pasekmės tapatumui. Atsakymams į šiuos klausimus atrasti buvo pasitelkta kokybinio tyrimo strategija ir teminės analizės metodas. 11 tyrimo dalyvių, išgyvenusių Holokaustą, interviu medžiaga atskleidė tapatumo pokyčius, sukeltus Holokausto karo metu - pakito išgyvenusiųjų savęs kaip visuomenės nario suvokimas dėl atskirties, susijusios su tautybe; pakito savo žydiškos kilmės suvokimas; pakito savo vaidmens šeimoje suvokimas, šeimos narių praradimas sustiprino šeiminius ryšius tarp išlikusiųjų; pakito gyvenimo tikslai, pagrindiniu tikslu tapo išgyvenimas; pakito savęs vertinimas. Holokaustas sukėlė ilgalaikes pasekmes tapatumui: Holokaustas suformavo savęs kaip „išgyvenusiojo“ suvokimą, kuris įgijo skirtingą vertę Lietuvos ir Izraelio visuomenių kontekste; išgyvenusieji save suvokia kaip vertinančius gyvybę, suprantančius materialių vertybių laikinumą; jie suvokia save kaip priimančius Dievą arba kaip neigiančius jo egzistavimą. Išgyvenusieji atskleidžia dvejopą savo santykį su Holokaustu: save suvokia kaip pasisėmusius stiprybės, gyvenimiškos patirties, Holokauste atradusius prasmę arba kaip netekusius gyvenimo tęstinumo, neradusius prasmės trauminiuose išgyvenimuose.
